Kodėl žmonės (ir ne tik) rašo
nerašyk, jei gali, sako
Galiu nerašyti, bet kirba. Sunkiausia pasikinkyti vėl savo kalbą, rasti žodžius tinkamus, grįžti prie frazių ir lietuviui suprantamų sakinių.
Mano kalba skilo į dvi. Mano mintys skilo į dvi. Mano namai - dvejose šalyse. Turiu dviejų rūšių draugų, ir dvi banko sąskaitas.
Kartais namuose sakinį pabaigiu angliškai, kartais išreikšti mintį, į galvą ateina angliškas posakis. Kartais iš pagarbos savo gimtajai kalbai verčiu pažodžiui lietuviškai, ir neretai lieku nesuprasta, arba paženklinta emigranto etikete.
Lietuviški žodžiai kaip pamestinukai kažkur paklysta, juos radus knygose, filmuose, laidose vėl priglaudžiu šiltai prie krūtinės. Va jūs, mano mažieji, visus atsimenu. Pažįstu. Žinau. Apsikabinam, sugulam ant pagalvės, šypsomės, mylim, suprantam, pasitikim. Angliškus kalbos griaučius pasikinkau kitą rytą, ir vėl, į darbus, į mokslus, parduotuves, daktarus. Ir niekada tvirtai nesijaučiu, po ilgo pokalbio su draugu apie istoriją, meną, kultūrą, socialinius voratinklius, išvaikščioję mylias aplink uostą, besišildantys delnus kavos puodeliais. O gal visai ne taip supratau. O gal visai ne taip pasakiau. Ausimis perkošiu sakinį, išrikiuoju pažįstamus žodžius, kaip mama išrikiuoja ir savo ir svetimus vaikus vedina į zoologijos sodą, o kai kurie patys mažiausi, arba labiausiai puošnūs, susimaišo su gatvės triukšmu, nelyg būtų nesvarbūs, pabėga kažkur, ir niekada neinu jų ieškoti. Draugo akys patikina, kad viskas gerai, kad puikiai suprantam vienas kitą, ir visas baimes po kilimu sušlavus, suvokiu, - draugystei kartais žodžių visai nereikia.
Skaitau knygą, grožinę literatūrą, lyg per rėtį pilu sakinius. Ir vis neapleidžia abejonės, gal praleidau esmę, lyg išdavusi autorius užverčiu paskutinį puslapį - patiko. Kas ten man patikti galėjo, negirdėjau melodijos, kurią tarp raidžių įpynė, nepajutau to gylio, kurį gal įrašė, gal neįrašė. Bet stengiausi. Vienodai gerbiu bet kurią pasaulio kalbą, tik ne visada vertėjais pasitikinti, trokštu atsikelti vieną rytą įgavusi super galių visas kalbas suprasti.
Lyg kaltę maskuodama, siunčiuosi lietuviškus žurnalus, oro uoste visada prigriebiu storesnį, ir atsiduodu popietėms, saulei ant kilimo piešiant šviesos kvadratus per langus, lūžtančius ant sienų. Kartais blankią vakaro lempą įsijungus, susisuku po antklode, ir kaip vitaminus dedu žodį po žodžio į galvą, mintys valosi nuo internetinio triukšmo. Nuo viso pasaulio šiukšlyno pavargus pažvelgiu į knygų lentyną, ji man kaip stipriausia kolona namų stogą laikanti. Nepajudinama konstanta, pilna tikrumo, nuoširdumo, sielos švarumo. Žinau, kad kažkas ilgai mąstęs, ilgai galvojęs, dienų dienas rankraščius kūręs, šlifavęs sakinį po sakinio, jausmą gryninęs, sudėjo viską į vieną, įrišo į knygą ir pardavė man. Pasidėjau, skaičiau, gerbiau ir galvojau apie asmenį, man padovanojusį šią akimirką.
…
Dar laidai nepasibaigus (R.Zemkevičius, “Pasivaikščiojimai. S. Keturakis”) puoliau į miegamąjį, vieną po kito ėmiau versti “Nemuno” puslapius, gal dvidešimt kvadratinių žurnalų vienas ant kito sukrautų palei sieną (dar viena mano komforto kolona), skrodžiau turinius ir puslapius ieškodama to išdaviko. Ir lyg tyčia, 2018-05 numeris yra, 2018-07 yra… o 2018-06 pabėgęs. Krausčiausi tiek kartų, kad nenustebčiau vieną kitą pametus. Nėriau atgal į internetines platybes, ir ačiū tau “Nemune” už publikuojamus archyvus. Radau. Tomas Maagis. Va štai. Kaip ir bijojau. Tie tekstai, kurie man patiko. Kur šypsojausi skaitydama, ir galvojau, kaip gerai, kad toks Maagis yra, kad parašė, ką parašė, ir kaip gerai, kad kažkas jį rado, išvertė iš estų kalbos, ir išspausdino. Kažkokį tikrą jausmą keliančios eilutės, kai kurie tarsi vienas nuo kito nepriklausomi sakiniai vienas po kitu, toje pačioje pastraipoje, taip gražiai guli vienas su kitu, tarsi po nerūpestingo vienos nakties nuotykio, nebandantys nieko apgauti, tokie, kokie yra.
Visai nieko neįprasto, kad šitaip susižeidžiau, sužinojus, kad nėra Tomo Maagio. Nėra ir vertėjo. Yra tik pats Keturakis, sulipdęs iš kibernetinių taškelių programėlę, kuri, velnias žino ko išmokyta, ėmė ir atliko darbą - sudėjo žodžius vieną po kito, į sakinius, į tekstus. Nėra to Tomo, kurį įsivaizdavau skendintį kūrėjo kančioje, ieškantį tapatybės tarp dviejų planetų, glostantį klaviatūrą, o gal alkūnėmis trinantį popierių šūsnį. Ir niekas tarp tų eilučių nėra įpinta, nėra egzistencinio būvio, nėra emocinio gylio, ir ne, tai ką pajautei perskaitęs, nebuvo (o gal buvo?) planuota, ir savo asmeninio pasaulio kruopelės Tomas nepasėjo. Nėra Tomo. Žodžius, ir gimtąją kalbą, kuria apsikloju nuo pasaulio baimių, užsienio kalbą, kurią vertėjas atsargiai lukštena, siekdamas išlaikyti esminį, jausminį, kūrybinį branduolį… viską mest per langą. Tai tik dirbtinio intelekto algoritmo rezultatas.
Man tarsi iš po kojų išplėšė magiją. Suskaudo kažkur tarp šonkaulių, ausyse pazvimbė, ir tarsi paėmęs stiklainį, kuriame kruopščiai per gyvenimą rinkau skirtingų spalvų kruopas ir dėliojau jas sluoksniais, atskyriau tiesą nuo ne tiesos, žmogiškumą nuo technologijos, gyvenimą nuo fantazijų, ėmė ir supurtė be jokio gailesčio. Ir viskas sukrito vėl į chaosą, balta su juodu susimaišė, vien pilkas purvas.
Susvyravo mano kolonos.
Man taip negera, kad aš dar neišmokau savo antrosios kalbos, o kompiuteriai jau lipdo tekstus bet kuria kalba, verčia, ir belieka tik moralinis klausimas žmogui, paspausti mygtuką, nunešti į redakciją, dalintis su pasauliu ar ne?
Pasiskundžiau mamai. Sakė, gal jau nieko kito nebeskaityt, tik senas knygas. Ir perdavė tėčio žodžius “kitaip nebus pasaulyje. Ir turim gyvent ir nesiparint”
Na, taip. Einu iš naujo dėliot kruopas stiklainyje, ir mažiau “parintis”
nerašyk, jei gali, sako
Galiu nerašyti, bet kirba. Sunkiausia pasikinkyti vėl savo kalbą, rasti žodžius tinkamus, grįžti prie frazių ir lietuviui suprantamų sakinių.
Mano kalba skilo į dvi. Mano mintys skilo į dvi. Mano namai - dvejose šalyse. Turiu dviejų rūšių draugų, ir dvi banko sąskaitas.
Kartais namuose sakinį pabaigiu angliškai, kartais išreikšti mintį, į galvą ateina angliškas posakis. Kartais iš pagarbos savo gimtajai kalbai verčiu pažodžiui lietuviškai, ir neretai lieku nesuprasta, arba paženklinta emigranto etikete.
Lietuviški žodžiai kaip pamestinukai kažkur paklysta, juos radus knygose, filmuose, laidose vėl priglaudžiu šiltai prie krūtinės. Va jūs, mano mažieji, visus atsimenu. Pažįstu. Žinau. Apsikabinam, sugulam ant pagalvės, šypsomės, mylim, suprantam, pasitikim. Angliškus kalbos griaučius pasikinkau kitą rytą, ir vėl, į darbus, į mokslus, parduotuves, daktarus. Ir niekada tvirtai nesijaučiu, po ilgo pokalbio su draugu apie istoriją, meną, kultūrą, socialinius voratinklius, išvaikščioję mylias aplink uostą, besišildantys delnus kavos puodeliais. O gal visai ne taip supratau. O gal visai ne taip pasakiau. Ausimis perkošiu sakinį, išrikiuoju pažįstamus žodžius, kaip mama išrikiuoja ir savo ir svetimus vaikus vedina į zoologijos sodą, o kai kurie patys mažiausi, arba labiausiai puošnūs, susimaišo su gatvės triukšmu, nelyg būtų nesvarbūs, pabėga kažkur, ir niekada neinu jų ieškoti. Draugo akys patikina, kad viskas gerai, kad puikiai suprantam vienas kitą, ir visas baimes po kilimu sušlavus, suvokiu, - draugystei kartais žodžių visai nereikia.
Skaitau knygą, grožinę literatūrą, lyg per rėtį pilu sakinius. Ir vis neapleidžia abejonės, gal praleidau esmę, lyg išdavusi autorius užverčiu paskutinį puslapį - patiko. Kas ten man patikti galėjo, negirdėjau melodijos, kurią tarp raidžių įpynė, nepajutau to gylio, kurį gal įrašė, gal neįrašė. Bet stengiausi. Vienodai gerbiu bet kurią pasaulio kalbą, tik ne visada vertėjais pasitikinti, trokštu atsikelti vieną rytą įgavusi super galių visas kalbas suprasti.
Lyg kaltę maskuodama, siunčiuosi lietuviškus žurnalus, oro uoste visada prigriebiu storesnį, ir atsiduodu popietėms, saulei ant kilimo piešiant šviesos kvadratus per langus, lūžtančius ant sienų. Kartais blankią vakaro lempą įsijungus, susisuku po antklode, ir kaip vitaminus dedu žodį po žodžio į galvą, mintys valosi nuo internetinio triukšmo. Nuo viso pasaulio šiukšlyno pavargus pažvelgiu į knygų lentyną, ji man kaip stipriausia kolona namų stogą laikanti. Nepajudinama konstanta, pilna tikrumo, nuoširdumo, sielos švarumo. Žinau, kad kažkas ilgai mąstęs, ilgai galvojęs, dienų dienas rankraščius kūręs, šlifavęs sakinį po sakinio, jausmą gryninęs, sudėjo viską į vieną, įrišo į knygą ir pardavė man. Pasidėjau, skaičiau, gerbiau ir galvojau apie asmenį, man padovanojusį šią akimirką.
…
Dar laidai nepasibaigus (R.Zemkevičius, “Pasivaikščiojimai. S. Keturakis”) puoliau į miegamąjį, vieną po kito ėmiau versti “Nemuno” puslapius, gal dvidešimt kvadratinių žurnalų vienas ant kito sukrautų palei sieną (dar viena mano komforto kolona), skrodžiau turinius ir puslapius ieškodama to išdaviko. Ir lyg tyčia, 2018-05 numeris yra, 2018-07 yra… o 2018-06 pabėgęs. Krausčiausi tiek kartų, kad nenustebčiau vieną kitą pametus. Nėriau atgal į internetines platybes, ir ačiū tau “Nemune” už publikuojamus archyvus. Radau. Tomas Maagis. Va štai. Kaip ir bijojau. Tie tekstai, kurie man patiko. Kur šypsojausi skaitydama, ir galvojau, kaip gerai, kad toks Maagis yra, kad parašė, ką parašė, ir kaip gerai, kad kažkas jį rado, išvertė iš estų kalbos, ir išspausdino. Kažkokį tikrą jausmą keliančios eilutės, kai kurie tarsi vienas nuo kito nepriklausomi sakiniai vienas po kitu, toje pačioje pastraipoje, taip gražiai guli vienas su kitu, tarsi po nerūpestingo vienos nakties nuotykio, nebandantys nieko apgauti, tokie, kokie yra.
Visai nieko neįprasto, kad šitaip susižeidžiau, sužinojus, kad nėra Tomo Maagio. Nėra ir vertėjo. Yra tik pats Keturakis, sulipdęs iš kibernetinių taškelių programėlę, kuri, velnias žino ko išmokyta, ėmė ir atliko darbą - sudėjo žodžius vieną po kito, į sakinius, į tekstus. Nėra to Tomo, kurį įsivaizdavau skendintį kūrėjo kančioje, ieškantį tapatybės tarp dviejų planetų, glostantį klaviatūrą, o gal alkūnėmis trinantį popierių šūsnį. Ir niekas tarp tų eilučių nėra įpinta, nėra egzistencinio būvio, nėra emocinio gylio, ir ne, tai ką pajautei perskaitęs, nebuvo (o gal buvo?) planuota, ir savo asmeninio pasaulio kruopelės Tomas nepasėjo. Nėra Tomo. Žodžius, ir gimtąją kalbą, kuria apsikloju nuo pasaulio baimių, užsienio kalbą, kurią vertėjas atsargiai lukštena, siekdamas išlaikyti esminį, jausminį, kūrybinį branduolį… viską mest per langą. Tai tik dirbtinio intelekto algoritmo rezultatas.
Man tarsi iš po kojų išplėšė magiją. Suskaudo kažkur tarp šonkaulių, ausyse pazvimbė, ir tarsi paėmęs stiklainį, kuriame kruopščiai per gyvenimą rinkau skirtingų spalvų kruopas ir dėliojau jas sluoksniais, atskyriau tiesą nuo ne tiesos, žmogiškumą nuo technologijos, gyvenimą nuo fantazijų, ėmė ir supurtė be jokio gailesčio. Ir viskas sukrito vėl į chaosą, balta su juodu susimaišė, vien pilkas purvas.
Susvyravo mano kolonos.
Man taip negera, kad aš dar neišmokau savo antrosios kalbos, o kompiuteriai jau lipdo tekstus bet kuria kalba, verčia, ir belieka tik moralinis klausimas žmogui, paspausti mygtuką, nunešti į redakciją, dalintis su pasauliu ar ne?
Pasiskundžiau mamai. Sakė, gal jau nieko kito nebeskaityt, tik senas knygas. Ir perdavė tėčio žodžius “kitaip nebus pasaulyje. Ir turim gyvent ir nesiparint”
Na, taip. Einu iš naujo dėliot kruopas stiklainyje, ir mažiau “parintis”
Geltonas kambarys.
Žinai tą, geltoną spalvą, veik oranžiniais krašteliais, apliejusią visą kambarį? Berods apie aštuonios turėjo būti, sako pagauni tą auksinę valandą, jei nedebesuota. Viskas, ką matytum, kaip Alleno Woodžio filme, taip kažkaip cinematografiškai, tarsi surežisuota, tais pačiais gelsvais ir oranžiniais pustoniais nuspalvinta. Visai kaip naktį, nejungdamas šviesos nubudęs eini apgraibom į tualetą, ir visas tavo namų gerbūvis lyg sustingdintas nakčiai laukia kol prabusi naujai dienai, tik pilka ir dar pilkiau, taip čia, tik gyva gyva, atrodo auksinė užuolaida ir ta tuoj pati išsiverps atgal į gyvų siūlų pluoštą ir nušliauš būriu per praverto lango plyšį.
Man kartais atrodo, kad tokius vaizdus aš užuosti galiu. Ir to geltono kambario kvapą sulaikyt plaučiuose stengiuosi, žinau, kad tuoj praeis, pusvalandis dar vienas ir viskas ims gesti, į šaltus mėnulio šešėlius grimzti. Džiūstančios apelsino žievelės ant stalo lėkštėj, kaitroj šyla, atrodo garuojant matai. Saldus sodo namelio dulkių rūkas ant liežuvio, smilgų, vasarinių, jau sausų laukinių gėlių... ne, ne gėlių, šiaudų, taip, šiaudų aromatas, ta sauso stagaro dulksna nuo puokštės vazoje, kurią kartais paglosto vėjo pastumdėlė peršviečiama užuolaida. Lipnūs pirštai paskutinę skiltelę į burną deda, sultingas vaisius tarp dantų tirpsta į rūgštų saldumą, kuriuo plauni tas vasaros dulkes nuo gomurio, ir imi tikėti. Tikėti, kažkuo aukščiau savęs, gal gamta, gal dievu, kažkuo tiki, kad pats sugalvojęs viso šito nebūtum, maldose prašęs niekad neprašei. Toks paprastumas akimirkos, toks pilnas, toks turtingas. Tiki, kad rytoj kažkaip kitaip dienos gijas sudėlios, bet neprasčiau. Atsimeni, kaip verkei prieš porą savaičių čia važiuodama, o dabar dėkoji likimui, kad atvedė, kad pasodino ant šitos medinės taburetės, kad lūpos saldžios dar, tuoj eis bučiuoti mylimąjį, tik dar sekundėlę, dar vieną akimirką, kol šitas vakaro gaisras užges.
Žinai tą, geltoną spalvą, veik oranžiniais krašteliais, apliejusią visą kambarį? Berods apie aštuonios turėjo būti, sako pagauni tą auksinę valandą, jei nedebesuota. Viskas, ką matytum, kaip Alleno Woodžio filme, taip kažkaip cinematografiškai, tarsi surežisuota, tais pačiais gelsvais ir oranžiniais pustoniais nuspalvinta. Visai kaip naktį, nejungdamas šviesos nubudęs eini apgraibom į tualetą, ir visas tavo namų gerbūvis lyg sustingdintas nakčiai laukia kol prabusi naujai dienai, tik pilka ir dar pilkiau, taip čia, tik gyva gyva, atrodo auksinė užuolaida ir ta tuoj pati išsiverps atgal į gyvų siūlų pluoštą ir nušliauš būriu per praverto lango plyšį.
Man kartais atrodo, kad tokius vaizdus aš užuosti galiu. Ir to geltono kambario kvapą sulaikyt plaučiuose stengiuosi, žinau, kad tuoj praeis, pusvalandis dar vienas ir viskas ims gesti, į šaltus mėnulio šešėlius grimzti. Džiūstančios apelsino žievelės ant stalo lėkštėj, kaitroj šyla, atrodo garuojant matai. Saldus sodo namelio dulkių rūkas ant liežuvio, smilgų, vasarinių, jau sausų laukinių gėlių... ne, ne gėlių, šiaudų, taip, šiaudų aromatas, ta sauso stagaro dulksna nuo puokštės vazoje, kurią kartais paglosto vėjo pastumdėlė peršviečiama užuolaida. Lipnūs pirštai paskutinę skiltelę į burną deda, sultingas vaisius tarp dantų tirpsta į rūgštų saldumą, kuriuo plauni tas vasaros dulkes nuo gomurio, ir imi tikėti. Tikėti, kažkuo aukščiau savęs, gal gamta, gal dievu, kažkuo tiki, kad pats sugalvojęs viso šito nebūtum, maldose prašęs niekad neprašei. Toks paprastumas akimirkos, toks pilnas, toks turtingas. Tiki, kad rytoj kažkaip kitaip dienos gijas sudėlios, bet neprasčiau. Atsimeni, kaip verkei prieš porą savaičių čia važiuodama, o dabar dėkoji likimui, kad atvedė, kad pasodino ant šitos medinės taburetės, kad lūpos saldžios dar, tuoj eis bučiuoti mylimąjį, tik dar sekundėlę, dar vieną akimirką, kol šitas vakaro gaisras užges.
Išmokti vertinti “irzliukus” kasdieniniame gyvenime
Kaip gražiai pavadinau - irzliukai :D čia tokie, kur atrodo baisiai nereikšmingi, maži kasdieniai dalykai prieš-karantiniame gyvenime, bet gerai patampantys nervus. Pavėlavot į autobusą pakeliui į darbą, eilė prie benzino kolonėlės, vaikas pametė pieštukinę mokykloje, atsisėdot į gumą, šalia važiuojantys automobiliai visu garsu užsukę kolonėles, kažkas “užkišo” spūstyje, nemalonus kolegės kvapas iš burnos, kaimynas vakarėlį užkūręs ir triukšmauja trečiadienio naktį, tau juk ryt į darbą… Ir aibės kitokių “nelaimių” skiria mūsų dieną nuo dienos.
Kiekviena diena karantine tobula intraverto buveinė - nėra erzinančių žmonių, minių, besistumdančių, nereik sedėt kamštyje, darbas iš namų, skaitai ką nori, žiūri ką nori, niekas netrukdo, vyras namuose net ir penktadienio vakarą, viskas lyg ir … gerai?
Bet pasirodo, tas “viskas gerai” atima iš mūsų galimybę išlieti savo nuoskaudas, blogas emocijas. Visi jų turi, dėl darbo, dėl vyro/žmonos, dėl vaikų… you name it… bet patys suprantame, jog išsilieti ant brangių žmonių neverta, ir dažnai tai nuryjame. Verdančiame pasaulyje, uždarę namų duris, panyrame į šimtus juslinių trigerių, per kuriuos galim “išsivėdinti” - paburbėti ar pasikeikti vairuodami automobilį, piktai pažiūrėti ar net ir pasakyti kažkam autobuse kad nesitrintų mum į šoną alkūnėmis, padaužyti į radijatorių leidžiant kaimynui suprasti, kad jau metas išjungti savo rokenrolą. Karantinas tai iš mūsų atėmė. Nenuostabu, kad dažnas iš mūsų sėdėdami namuose, jaučiame keistą nerimą, bet nesuprantame kodėl. Žinoma, priežasčių gali būti įvairių, bet viena iš jų - mūsų prarastos emocijų “fortkės” (nežinau lietuviško žodžio - langinė? :D )
Bet! Svarbu pastebėti, kad tarp gyvenimo pilno “irzliukų” įgauname šansą patirti ir mažąsias pergales: lėktuve gauti geresnę vietą, kavinėje gauti nuolaidą “už gražias akis”, papulti į greičiau judančią eilę prie kasos, gauti bilietus į ilgai svajotą ir lauktą koncertą, pamatyti nepažįstamojo šypseną susitikus akimis, maloniai pasišnekučiuoti su kolege prie kavos puodelio pietų metu… ir dar šimtai panašių situacijų dienoje sukeliančių tą taip reikalingą laimės prieskonį. Netekome ir to.
Bet viskas grįš. Sugrįš, ir mes saujom rysim tas emocijas, tuos gerus ir blogus nuotykius, ir vėl viskas bus gerai, gal net geriau
Aš kviečiu iš naujo įvertinti, kiek daug džiaugsmo gali kelti maži kasdieniai dalykai, kuriuos šiaip prieš-karantininiame gyvenime jau buvome apleidę/praleidę pro akis. Kviečiu iš naujo suvokti, kiek gero atneša mūsų vidiniam pasauliui galimybė pazirsti/papykti/pasikeikti dėl mažų nereikšmingų dalykų. Kviečiu iš naujo pastebėti, koks harmoningas tas mūsų pasaulis pats savaime. Ir kviečiu paskaityti šį straipsnį, kurį aš čia praktiškai ir išverčiau visą :D
https://www.economist.com/1843/2021/01/25/coronavirus-has-robbed-me-of-petty-annoyances
Kaip gražiai pavadinau - irzliukai :D čia tokie, kur atrodo baisiai nereikšmingi, maži kasdieniai dalykai prieš-karantiniame gyvenime, bet gerai patampantys nervus. Pavėlavot į autobusą pakeliui į darbą, eilė prie benzino kolonėlės, vaikas pametė pieštukinę mokykloje, atsisėdot į gumą, šalia važiuojantys automobiliai visu garsu užsukę kolonėles, kažkas “užkišo” spūstyje, nemalonus kolegės kvapas iš burnos, kaimynas vakarėlį užkūręs ir triukšmauja trečiadienio naktį, tau juk ryt į darbą… Ir aibės kitokių “nelaimių” skiria mūsų dieną nuo dienos.
Kiekviena diena karantine tobula intraverto buveinė - nėra erzinančių žmonių, minių, besistumdančių, nereik sedėt kamštyje, darbas iš namų, skaitai ką nori, žiūri ką nori, niekas netrukdo, vyras namuose net ir penktadienio vakarą, viskas lyg ir … gerai?
Bet pasirodo, tas “viskas gerai” atima iš mūsų galimybę išlieti savo nuoskaudas, blogas emocijas. Visi jų turi, dėl darbo, dėl vyro/žmonos, dėl vaikų… you name it… bet patys suprantame, jog išsilieti ant brangių žmonių neverta, ir dažnai tai nuryjame. Verdančiame pasaulyje, uždarę namų duris, panyrame į šimtus juslinių trigerių, per kuriuos galim “išsivėdinti” - paburbėti ar pasikeikti vairuodami automobilį, piktai pažiūrėti ar net ir pasakyti kažkam autobuse kad nesitrintų mum į šoną alkūnėmis, padaužyti į radijatorių leidžiant kaimynui suprasti, kad jau metas išjungti savo rokenrolą. Karantinas tai iš mūsų atėmė. Nenuostabu, kad dažnas iš mūsų sėdėdami namuose, jaučiame keistą nerimą, bet nesuprantame kodėl. Žinoma, priežasčių gali būti įvairių, bet viena iš jų - mūsų prarastos emocijų “fortkės” (nežinau lietuviško žodžio - langinė? :D )
Bet! Svarbu pastebėti, kad tarp gyvenimo pilno “irzliukų” įgauname šansą patirti ir mažąsias pergales: lėktuve gauti geresnę vietą, kavinėje gauti nuolaidą “už gražias akis”, papulti į greičiau judančią eilę prie kasos, gauti bilietus į ilgai svajotą ir lauktą koncertą, pamatyti nepažįstamojo šypseną susitikus akimis, maloniai pasišnekučiuoti su kolege prie kavos puodelio pietų metu… ir dar šimtai panašių situacijų dienoje sukeliančių tą taip reikalingą laimės prieskonį. Netekome ir to.
Bet viskas grįš. Sugrįš, ir mes saujom rysim tas emocijas, tuos gerus ir blogus nuotykius, ir vėl viskas bus gerai, gal net geriau
Aš kviečiu iš naujo įvertinti, kiek daug džiaugsmo gali kelti maži kasdieniai dalykai, kuriuos šiaip prieš-karantininiame gyvenime jau buvome apleidę/praleidę pro akis. Kviečiu iš naujo suvokti, kiek gero atneša mūsų vidiniam pasauliui galimybė pazirsti/papykti/pasikeikti dėl mažų nereikšmingų dalykų. Kviečiu iš naujo pastebėti, koks harmoningas tas mūsų pasaulis pats savaime. Ir kviečiu paskaityti šį straipsnį, kurį aš čia praktiškai ir išverčiau visą :D
https://www.economist.com/1843/2021/01/25/coronavirus-has-robbed-me-of-petty-annoyances
Eidama pasivaikščioti, kovo pabaigoj, kai pirma pavasario saulė per anksti sušildė ir išbudino visokius skraidančius vabzdelius, pamačiau ant asfaltuoto takelio gulinčią kamanę. Bumblebee!
Jau tokia ta mano prigimtis, mane labai lengva pažinti nelaimėje - nepaliksiu! Nejuda ta kamanė, bet gyva. Susirinkau aš tą kamanę, ant kažkokio trauklapio, prieš tai iš upelio pasėmus lašelį vandens, ir pridėjus šviežiai prasiskleidusių vyšnių žiedų, parsinešiau namo. Kartais judina koją, vadinas gyva. Padėjau su visa gamtos manta į atvirą indelį, ir įlašinau visai šalia medaus. Turi atsigaut! Per pirmą naktį atsigavo, ėmė lėtai vaikščioti bet niekur neskristi. Prigūglinau, atskyriau rūšį, lytį… Berniukai nerenka žiedadulkių aviliams, jie tik išlenda iš žemės urvelių, apvaisina ką nors, ir berods tiek ir gyvena. O lauke jiems išvis per šalta, jie neskraido jei nesušyla bent iki 16 laipsnių. Na, bet aš gi nežinau, ką jis spėjo nuveikt. Pridėjau rožių žiedlapių į indelį, ir laukiau kada ims skrist, palikau pravertą langą šalia, gal sumanytų namo… Vienu žodžiu, privalgęs daug medaus tas mano kamanis numirė po dviejų naktų.
Ėjom į parką, prie miškelio, gražinti kas priklauso gamtai. Man buvo labai liūdna.
Bet po to aš ir galvoju. Gal tas kamanis (beje, dronas teisingiau) atliko ką jam reikėjo pasaulyje, ir toks jau tas gamtos ciklas. Bet ne, Vaida išgelbės visus! Gal nuo tos mano pagalbos jis visai linksmai praleido dar vieną papildomą dieną pasaulyje, bet galimas daiktas, kad jam ten buvo visiška kankynė. Ir žinok, bandydamas padėti, ar neprikenkei daugiau.
Ėmiau galvot, kad taip visada ir visur. Kartais imam “padėt” savo kolegoms darbe, ten, kur tos pagalbos tikrai nereikia. Kartais bandom “pataisyti” draugo gyvenimą, patardami kažkokių keistų dalykų iš savo varpinės. Kartais rašom feisbuke ir tikimės kad “apšviesim” kažką su savo “teisinga” informacija, ir pasaulis bus “geresnis”. O iš tikro, kas ten žino, ar didesnės bėdos nebus.
Neskubėkit pult padėt.
Peace!
Jau tokia ta mano prigimtis, mane labai lengva pažinti nelaimėje - nepaliksiu! Nejuda ta kamanė, bet gyva. Susirinkau aš tą kamanę, ant kažkokio trauklapio, prieš tai iš upelio pasėmus lašelį vandens, ir pridėjus šviežiai prasiskleidusių vyšnių žiedų, parsinešiau namo. Kartais judina koją, vadinas gyva. Padėjau su visa gamtos manta į atvirą indelį, ir įlašinau visai šalia medaus. Turi atsigaut! Per pirmą naktį atsigavo, ėmė lėtai vaikščioti bet niekur neskristi. Prigūglinau, atskyriau rūšį, lytį… Berniukai nerenka žiedadulkių aviliams, jie tik išlenda iš žemės urvelių, apvaisina ką nors, ir berods tiek ir gyvena. O lauke jiems išvis per šalta, jie neskraido jei nesušyla bent iki 16 laipsnių. Na, bet aš gi nežinau, ką jis spėjo nuveikt. Pridėjau rožių žiedlapių į indelį, ir laukiau kada ims skrist, palikau pravertą langą šalia, gal sumanytų namo… Vienu žodžiu, privalgęs daug medaus tas mano kamanis numirė po dviejų naktų.
Ėjom į parką, prie miškelio, gražinti kas priklauso gamtai. Man buvo labai liūdna.
Bet po to aš ir galvoju. Gal tas kamanis (beje, dronas teisingiau) atliko ką jam reikėjo pasaulyje, ir toks jau tas gamtos ciklas. Bet ne, Vaida išgelbės visus! Gal nuo tos mano pagalbos jis visai linksmai praleido dar vieną papildomą dieną pasaulyje, bet galimas daiktas, kad jam ten buvo visiška kankynė. Ir žinok, bandydamas padėti, ar neprikenkei daugiau.
Ėmiau galvot, kad taip visada ir visur. Kartais imam “padėt” savo kolegoms darbe, ten, kur tos pagalbos tikrai nereikia. Kartais bandom “pataisyti” draugo gyvenimą, patardami kažkokių keistų dalykų iš savo varpinės. Kartais rašom feisbuke ir tikimės kad “apšviesim” kažką su savo “teisinga” informacija, ir pasaulis bus “geresnis”. O iš tikro, kas ten žino, ar didesnės bėdos nebus.
Neskubėkit pult padėt.
Peace!
Atsimenu, berods dešimtoj gal klasėj, gal ankstesnėj, turėjom tokią kreizi lietuvių kalbos mokytoją, kuri jei reikėdavo, per pertrauką dar ir matematikos pamokydavo. Nežinau kaip ten buvo, gavom ją tik metams ar keliems (visai neatsimenu, bet labai laikinam), bet žinau, kad apie lietuvių kalbą mokėmės kažkaip mažiausiai. Ir buvo beprasidėjus ta baisioji paauglystė, ir gyvenimas tapo nebe toks paprastas ir aiškus kaip anksčiau. Paaugliai tampa kažkokiais nesusipratėliais gyvenime, o ką ten būsi susipratėlis, kai ir suaugę (dabar jau žinau) nebegali atsakyt į visus klausimus: kokia prasmė, koks tikslas, kodėl mes čia, kas čia vyksta. Tai aš vieną kartą, palikta per pertrauką ir paklausta “kas tau darosi” sakiau: kaip aš galiu būt normali/laiminga, kai anksčiau kai žiūrėjau į mėnulį, tai ir mačiau mėnulį, dainavau tam veidui dainas, rašiau eilėraščius, ir tas nežemiškas objektas buvo toks svajoklis, mitais ir pasakomis apipintas; o dabar kai žiūriu į mėnulį, matau kažkokią tai uolieną besisukančią aplink žemę, ir žinau, kad ten ne veidas, o krateriai kažkokie. Neatsimenu ką ta mokytoja atsakė man, tik kažkodėl gerai žinau, kad jai buvo labai liūdna. Man irgi. Ir dabar man liūdna. Kai iš gyvenimo visumos išlupi vieną objektą, ir spoksai į jį per padidinimo stiklą - rodos nieko kito aplinkui nebelieka. Kiekvieną dalelę narstai, dažniausiai nieko gero nerandi. Dažnai darom tokias klaidas asmeniniuose gyvenimuose: išlupam iš savęs vieną reikalą, ir nebematom jokių kitų sudedamųjų dalių. Kai tavo nepasiektos aukštumos tampa tavo vieninteliu vardu, kasdien į veidrodį žiūri ir matai ant kaktos užrašą “lūzeris”, pamiršti, kad tu esi kažkam geriausias draugas pasaulyje, absoliučiai fantastiškas brolis/tėvas/sūnus, žiauriai gerą muziką klausai, turi dar kažkokią talpią širdį visom pasaulio gyvybėm ir milijoną kitų gerų savybių. Kartais išlupam kokį nors spyglį iš savo santykių su mylimaisiais ir kuriam laikui atrodo, kad gyveni vien tik su popieriaus lapeliu “neišplauti indai”, ir aptemsta akys, nebeatsimeni kaip dar vakar bučiavo į kaktą prieš užmiegant ar užstojo nuo vėjo eilėj prie kavinės. Tavo baimės - tai nesi VISAS tu. Tavo mylimojo trūkumai - tai nėra VISAS/A jis/ji. Tavo netektys - tai nėra VISAS tavo gyvenimas. Pasaulio nelaimės, kliūtys - tai nėra VIEN TIK TOKIA realybė. Absoliučiai geriausiuose pasaulyje dalykuose galima įžiūrėti kažką siaubingai blogo. Kiekviename tobuliausiame reiškinyje, gali būti dalelė kažko pragariško. Ir visgi kai atsitrauki kiek tolėliau nuo to padidinimo stiklo, ir apsidairai plačiau… viskas taip nuostabiai sukrinta į harmoniją. Geriau ir nesugalvotum. Ir tu esi būtent tu, fantastiškas, ypatingas ir įspūdingas, vienintelis toks tu, dėl visko, kas tavo viduje - ir gero ir blogo. Man mėnulis buvo tapęs akmeniu besisukančiu aplink žemę, kol vėl nesutalpinau jo į visą kosmosą, į visą didžiąją paslaptingą visatą, kurios visgi nepažįstam, nesuprantam, ir savo neišmanymu tarsi paliekam širdyje vietos vilčiai. Nežinau, kodėl tas mėnulis ten sukasi, ir tik vieną veido pusę rodo, bet tikiu, kad yra kažkokia magiška priežastis, - ir gal tik tam, kad bangose paplaukiot galėčiau. Norėčiau palinkėti visiems nustoti žiūrėti per padidinimo stiklą į vieną baisų elementą mūsų gyvenime, ir atsiminti, jog aplinkui yra apsčiai visko, kuo galit džiaugtis, ką galit mylėti, kuo yra dar tikėt. Peace!
Savaitė be algoritmų
Aš turiu priklausomybę mobiliajam telefonui. Bent kas dvidešimt minučių turiu, tiesiog privalau, pasitikrinti ekraną. Gal kokiam kampe kokia vėliavėlė užsidegs gi. Dažniausiai neužsidega. Kaip stipriai nebeužsidega jokios vėliavėlės – pajutau per karantiną. Jau metus laiko neberandu nieko įdomaus, braukau ir braukau tą savo ekranėlį, tikėdamasi išvysti kažką reikalingo. Net patys influenceriai, anksčiau bent sukeldami pavydą savo nublizgintais gyvenimais, dabar nebekaustė mano dėmesio. Vis skrolinau ir skrolinau laukdama kol nukris tas stebuklingas postas, su visais atsakymais, kas vyksta, kas bus, jei ne pats atsakymas, tai bent jo užuomazga. Ir visa tai dariau iš nerimo, iš baimės, iš nežinojimo. Kuo daugiau skrolinau, tuo labiau tas nerimas kilo. Niekas man nenumetė to išganingo gabalo informacijos.
Pastebėjau stipriai sumažėjusį dėmesio išlaikymą – jau filmą peržiūrėti nestabdžius ir nepatikrinus telefono darėsi sunku.
Savivertė mano niekada nebuvo padangėse, bet pastaruoju metu viskas atrodė nekontroliuojama, baisu; neradau savyje nieko įdomaus ar pozityvaus; nuolat ieškojau „kuo man tapti, kokį gyvenimą kurti, kaip save pagerinti, nieko neturiu ir pati esu niekas“. Blaškiausi kaip musė, lėkdama link karštos lempos, atsitrenkdama, nudegdama ūsus, ir vėl iš naujo skrisdama į tą pačią pusę.
Detoksikuotis nuo interneto – ypatingai populiarus dalykas, gal net mados banga, į kurią aš jau ir vėluoju. Bet geriau vėliau, nei niekada?
Nusprendžiau neskaityti žinių, ir nebenaršyti socialiniuose tinkluose savaitę laiko. Man tai yra daug. Maniau pradžiai užteks. Neatsisakiau interneto visai, tačiau, neleidau sau aklai ryti informacijos, kuri nežmoniškais kiekiais krenta iš dangaus man ant galvos. Ir visa tokia padrika. Jei tai algoritmai, pritaikyti asmeniškai man, tai brangus Zuckerbergai tavo komanda, tikiu, tikrai gali geriau.
Teko mokintis iš naujo save užimti Socialiniai tinklai neblogai išdresiruoja mus ramiai sėdėti, nejudinti savo pačių smegenų, ir džiaugtis tuo kas numesta panosėje. Detoksikacijos metu niekas man nebeteikė pramogų/žinių, tad teko jas susigalvoti iš naujo. Pačiai. Labai priminė vaikystę. Kartai taip išpuldavo, kad vyresni broliai po pamokų kažkur išlėkę, tėvai dar darbe, ir sėdžiu sau viena. Laukiu. Smegenys yra absoliučiai nuostabus dalykas. Jei palieki jas ramybėj ir neįdarbini, jos pačios ima suktis ratais kurdamos. Taip. Kurdamos. Vienintelės mūsų, žmonių, smegenys yra tokios pajėgios kūrybai. Jos kuria iš nuobodulio. Nuobodulys geriausias pasaulyje vaistas asmenybių kūrimuisi.
Ėmiau prisiminti pati save. Kas man iš tikrųjų patinka. Ką iš tikrųjų moku. Kas man sekasi. Kas man kelia džiaugsmą, malonumą. Ko man trūksta, ir kaip atrodo mano gyvenimas iš mano pačios varpinės. Atrodė, lyg kas būtų mano gyvenimą ir augimą šiek tiek pristabdę sulig ta akimirka, kai į delną pasiėmiau išmanųjį telefoną. Ir išmanusis tapo išmanesnis už mane.
Atsitraukus nuo mažojo ekrano, ir didesniame pradėjusi vėl ieškoti temų, įdomių man, laidų/muzikos/kino/kūrybos/idėjų jaučiausi iš naujo dėliojanti šitam nežinomybės ir pertekliaus pilname pasaulyje savo gyvenimą.
Nuostabus jausmas. Gaivus oro gurkšnis. Pats internetas tikrai nėra blogas. Tačiau tai, kaip mes jį naudojame, gali būti ydinga. Atpažinti, kada ima kenkti, ir sugebėti sustoti – dovana. Labai tikiuosi, kad praktikuosiu tokį būdą dažniau, ir kad „pabandysiu tik savaitei“ pavirs į paprasčiausią rutiną, kurioje vėl atrasiu savo vidinį balsą.
Aš turiu priklausomybę mobiliajam telefonui. Bent kas dvidešimt minučių turiu, tiesiog privalau, pasitikrinti ekraną. Gal kokiam kampe kokia vėliavėlė užsidegs gi. Dažniausiai neužsidega. Kaip stipriai nebeužsidega jokios vėliavėlės – pajutau per karantiną. Jau metus laiko neberandu nieko įdomaus, braukau ir braukau tą savo ekranėlį, tikėdamasi išvysti kažką reikalingo. Net patys influenceriai, anksčiau bent sukeldami pavydą savo nublizgintais gyvenimais, dabar nebekaustė mano dėmesio. Vis skrolinau ir skrolinau laukdama kol nukris tas stebuklingas postas, su visais atsakymais, kas vyksta, kas bus, jei ne pats atsakymas, tai bent jo užuomazga. Ir visa tai dariau iš nerimo, iš baimės, iš nežinojimo. Kuo daugiau skrolinau, tuo labiau tas nerimas kilo. Niekas man nenumetė to išganingo gabalo informacijos.
Pastebėjau stipriai sumažėjusį dėmesio išlaikymą – jau filmą peržiūrėti nestabdžius ir nepatikrinus telefono darėsi sunku.
Savivertė mano niekada nebuvo padangėse, bet pastaruoju metu viskas atrodė nekontroliuojama, baisu; neradau savyje nieko įdomaus ar pozityvaus; nuolat ieškojau „kuo man tapti, kokį gyvenimą kurti, kaip save pagerinti, nieko neturiu ir pati esu niekas“. Blaškiausi kaip musė, lėkdama link karštos lempos, atsitrenkdama, nudegdama ūsus, ir vėl iš naujo skrisdama į tą pačią pusę.
Detoksikuotis nuo interneto – ypatingai populiarus dalykas, gal net mados banga, į kurią aš jau ir vėluoju. Bet geriau vėliau, nei niekada?
Nusprendžiau neskaityti žinių, ir nebenaršyti socialiniuose tinkluose savaitę laiko. Man tai yra daug. Maniau pradžiai užteks. Neatsisakiau interneto visai, tačiau, neleidau sau aklai ryti informacijos, kuri nežmoniškais kiekiais krenta iš dangaus man ant galvos. Ir visa tokia padrika. Jei tai algoritmai, pritaikyti asmeniškai man, tai brangus Zuckerbergai tavo komanda, tikiu, tikrai gali geriau.
Teko mokintis iš naujo save užimti Socialiniai tinklai neblogai išdresiruoja mus ramiai sėdėti, nejudinti savo pačių smegenų, ir džiaugtis tuo kas numesta panosėje. Detoksikacijos metu niekas man nebeteikė pramogų/žinių, tad teko jas susigalvoti iš naujo. Pačiai. Labai priminė vaikystę. Kartai taip išpuldavo, kad vyresni broliai po pamokų kažkur išlėkę, tėvai dar darbe, ir sėdžiu sau viena. Laukiu. Smegenys yra absoliučiai nuostabus dalykas. Jei palieki jas ramybėj ir neįdarbini, jos pačios ima suktis ratais kurdamos. Taip. Kurdamos. Vienintelės mūsų, žmonių, smegenys yra tokios pajėgios kūrybai. Jos kuria iš nuobodulio. Nuobodulys geriausias pasaulyje vaistas asmenybių kūrimuisi.
Ėmiau prisiminti pati save. Kas man iš tikrųjų patinka. Ką iš tikrųjų moku. Kas man sekasi. Kas man kelia džiaugsmą, malonumą. Ko man trūksta, ir kaip atrodo mano gyvenimas iš mano pačios varpinės. Atrodė, lyg kas būtų mano gyvenimą ir augimą šiek tiek pristabdę sulig ta akimirka, kai į delną pasiėmiau išmanųjį telefoną. Ir išmanusis tapo išmanesnis už mane.
Atsitraukus nuo mažojo ekrano, ir didesniame pradėjusi vėl ieškoti temų, įdomių man, laidų/muzikos/kino/kūrybos/idėjų jaučiausi iš naujo dėliojanti šitam nežinomybės ir pertekliaus pilname pasaulyje savo gyvenimą.
Nuostabus jausmas. Gaivus oro gurkšnis. Pats internetas tikrai nėra blogas. Tačiau tai, kaip mes jį naudojame, gali būti ydinga. Atpažinti, kada ima kenkti, ir sugebėti sustoti – dovana. Labai tikiuosi, kad praktikuosiu tokį būdą dažniau, ir kad „pabandysiu tik savaitei“ pavirs į paprasčiausią rutiną, kurioje vėl atrasiu savo vidinį balsą.
Malta.
Pirma kelionė ten, kur dar niekad nebuvau. Tokia, kur ne persikelti, ne gyvenimiškai kraustyti lagaminus, o va tiesiog. Pasidairyti, pakvėpuoti.
Patys keisčiausi garsai arba kvapai aplanko kartais, labai retai, bet kai nosis pagauna tą naują aromatą – užgniaužia nosį. Smegenys mokosi naujų dalykų, nepalikdami vietos senoms problemoms. Vėjas ir bangų ūžesys išpučia iš galvos nereikalingus menkniekius. Šiandien viskas iš toli atrodo menkniekiai. Kaip keista. Namų-darbų aplinkoje tiek viską sureikšmini, dalykai tokie svarbūs, ir neapsakomai dideli, - o atostogose, toli toli, vienintelis rūpestis – ko čia man taip greit neįdega pilvas.
Aštuntą ryto dar niekur nėr žmonių. Aš galvoju, gal jau pramiegu, kai vietiniai iškrebžda iš savo smėlio spalvos namelių spalvotais langeliais ir durelėmis, ir išplaukia gaudyti žuvies, o gal išeina prižiūrėti savo vynuogynus, arba jie tai daro kažkada vėliau. Kai norisi. Turbūt, kai norisi.
Na, plaukiam ten kažkur, kur visi plaukia. Miestelio krantuose, tūkstančiai valčių valtelių ir laivų, siūlo plaukti. Na ten. Kaip tu ten neplauksi, nepabūsi. Ir mes ten. Truputį įsitempiau bijodama savo jūrligės, užsimaukšlinau per galvą gelbėjimosi liemenę (turistai turbūt taip ir identifikuojami, - tie, kuriems reikia jas vilktis) ir plaukiam keliese maža valtele su elektriniu motoriuku. Lėtai išmanevruojam tarp likusių plūduriuoti ryškiai išdažytų laivelių ir pasileidžiam palei smėlio ir druskų uolas, skrodžiant bangeles. Saulė man spigina, gerai kad turiu nuo saulės akinius. Būčiau labai raukšlėta. Laikau viena ranka savo skrybėlę, nes vėjas gali ir nupūsti. Už dvidešimt minučių priplaukiam St Peters Pools (švento Petro baseinai). Reikėtų pasiskaityti, kodėl švento Petro, ir kodėl baseinai. Žydros žydros įlankos su uolėtais krantais, kur ne kur pro vandenį persiskverbiant jūros dugno smėliui. Man rodos čia kaip per filmą. Kaip ir esu mačius, bet nepajutus tų karštų akmenų savo pėdomis, ir to beprotiško sūrumo ant savo lupų išnirus iš žydro vandens.
Nežinau, kodėl žmonės tokie keisti ir mėgsta būriuotis kaip bepročiai. Ten, kur išlaipina į krantą, beveik nei vieno žmogaus, tik kažkodėl visi žingsniuoja į dešinę, toliau per didžiulius uolų luitus, turbūt pažiūrėti didžiausios įlankos. Ir šimtai ten jų po to vienas kitam per galvas šokinėja, krykštauja, ir stovi gražiai. Nes reikia stovėti gražiai prie tokio kraštovaizdžio. Gerai šitą išmokau iš visų feisbuko draugų, kurie buvę ir keliavę tokiose vietose šimtus kartų. Sakiau Pauliui iškart, tu žinok aš dažnai fotografuosiuos. Ir fotografavausi. Matėt? Stengiausi labai stipriai įtraukti pilvą, ir išsitiest gražiai. Kaip išėjo, taip išėjo.
Mes visgi patraukėm į kairę. Nes šimtas metrų, ir va, įlankėlė. Kaip kad lovą renkiesi dvigulę arba viengulę, ar dar kokių ten būna, tai šita buvo irgi – dviems. Ne daugiau. Žmonės čia neina, nes reikia nulipti du metrus žemyn gan stačiu uolos kraštu, bet ir tas išskaptuotas vietomis patogiai pasidėti kojai. Ir druskų balos tave palydi iki kino ekranų žydrumo vandens, kur niekaip nesuprasi, koks ten gylis, - šokt ar lipt?
Velniai nematė, adjos amigos. Neriu pirmą kartą stačia galva ir net nesuprantu kad jau esu vandenyje. Dar prieš kelias dienas turškiausi lietuviškuose ežeruose, kur man reikdavo gerų dešimt minučių pratintis prie šalto vandens. Čia, net nelabai suprantu kad šlapia. Oro temperatūra nedaug skiriasi nuo vandens. Ir tikrai, ką tik pagooglinau, oro 32’C, vandens 28’C.
Beprotiškai fanstastiška, tik reikia dabar sugalvoti kaip išlipti. Būdami išsilavinę žmonės, apiplaukėm uolą, saugančią mūsų privatų kampą nuo blogų akių (nėr ten tų blogų akių) ir radom baseino laiptus pritvirtintus prie uolos krašto. Va jau ir žinau kodėl jie vadinasi St Peters Pools.
Sekantį kartą jau šokau kojom žemyn ir užsikišus nosį kaip penktokė (nors dabar penktokės gal jau išvis nešokinėja niekur ir po medžius nesikarsto, - tad kad teksto suvokimas nepavestų – aš apie savo laikų penktokes), užsikimšau nosį ir šokau bet kaip, jokių ten įmantrių “ant galvos”. Kai druska tau išskalauja visus sinusus ir akiduobes, nesinori grįžti į vandenį ilgai. Tad prevencija buvo čia būtina, ir kad ir kaip gaila būtų, nufotkint ir nufilmuot nu kad tikrai tai darau (ir kad pati sau vėliau priminčiau, kad tikrai tikrai ten buvau) paprašiau jau vėliau, ir tas įmantrus pirmas nėrimas liko tik Pauliaus atminty ir jūsų vaizduotėj.
Sekančius kartus aš jau neplaukiau ieškoti kopėčių, aš tau ne koks eilinis turistas. Kabarojausi lauk pati, jau didelė visgi. Įgijau patirties ir dabar žinau, kad kabarotis pamiršus plaukiojimo batus yra negera idėja. Skaudžiai susidraskiau vienos kojos pėdą į uolos kraštą aplipusį aštriom kriauklytėm. Bet jei kas klaus – man įkando ryklys. Arba ryklinė kriauklytė...
Išlipus šiek tiek išsigandau, kad kraujas laša, o čia taip dulkina ir sūru. Nežinau ar čia gerai ar blogai, tai nusiskalavau geriamu vandeniu ir tikėjausi greito užkrešėjimo. Susižeidė ir vienas skruostas. Ne veido. Saulė greit nudžiovino, ir po viso ko supratau, kad nieko čia blogo palikti šiek tiek savo DNR visokiuose pasaulio krašteliuose.
Miestelyje, vakarais labiausiai žavėjo vietinių įprotis vos pradėjus temti išsinešti kėdes visai prieš namų duris, tiesiog ant gatvės, šaligatvio, nesvarbu, ir sėdėti. Jie išeina šeimomis, senyvi, jaunesni, ir visai vaikai. Visi kartu. Vyrai diskutuoja. Aš tikrai maniau kad pykstasi, bet po to paaiškėjo, kad jie tiesiog diskutuoja. Pietietiškos emocijos ir bendravimas pasirodė toks sveikas – tikrai nieko ant širdies nelaikai, ir išsakai viską ir būtent taip kaip tau atrodo. Tavo pašnekovas irgi. Ir net parėkt galit vienas ant kito. Ir čia absoliučiai nieko tokio. Net gal tame ir įdomumas, kad yra apie ką pašnekėti.
Moterys irgi taip daro.
Vaikai laksto ir žaidžia. Laukia ledų autobusiuko. Vienuolikta valanda vakaro.
Maltiečių kalba neįprasta. Iš toli gali pagalvoti, kad diskutuoja italai. Ta melodija, visai kaip italų, ir net žodis vienas kitas toks pats. Bet ir angliškų įpina. O visi kiti negirdėti. Turint omeny kiek kartų sala istorijoje buvo okupuota skirtingų tautų – nieko čia stebėtino. Biški taip, biški anaip, ir va koks unikalumas išplaukia.
Katės. Kokios jos mažos! Tik dabar, jau grįžus namo, aš pagalvojau, kad gal tik atrodo mažos, nes gi karšta. Jų kailis plonesnis, ne tokios pūkuotos? Kad ir kaip ten bebūtų, stipriai norėjau vieną parsivežti. Bet sako, negalima.
Restoranams pilnėjant, jos visos atsiranda. Per dieną taip paprastai jų nesimato. Atsiranda ir sukasi po stalais. Žiūrėk, vienai kitai jau pasisekė: gavo kokį kąsnelį omaro. Dar vyno įpiltų, ir livin is easy.
Oh, ir kiek džiaugsmo buvo susipažinti su cikadomis. Dvi dienas vaikščiojom po salą, ir vis skundžiausi “nu kodėl jie negali tų savo elektros laidų susitvarkyti, ir ypač naktį, jau kad pradės zvimbt”. Ir tikrai. Primena seną elektrinę tarp daugiaaukščių rajonuose, kur karščiams užėjus, jos garsiai zvimbdavo. Bet sėdint parke, kur vien flora ir keli fontanai, laidų nematant, ilgai žiūrėjau į vieną medį kol išganinga mintis pati aplankė, - tai labas, čia gal cikados? Kad būčiau visiškai tuo tikra dar žinias užtvirtinau paklausiant praeivių, ir visai ilgai kikenau pati iš savęs. Gyveni ir mokaisi.
Šiaip teko išleisti šiek tiek daugiau pinigų nei tikėjausi, nes atvykom rugpjūčio penkioliktą. Žolinės. Čia katalikybė užėmusi kiekvieną namo sieną (tiesiogine to žodžio prasme), ir nei viena parduotuvė mūsų miestelyje nedirbo keturias dienas. Teko džiaugtis pusryčiais ir kava kavinėj, tuščiu šaldytuvu džiaugėmės ilgai.
Tik sekmadieniui atėjus, buvom informuoti, - po langais anksti ryte prasidės turgus. Gerai, kad ilgai nemiegam. Šeštą ryto pirkau pomidorų, arbūzą, vynuogių ir mėtų. Manęs klausia, kiek tau tų mėtų, sakau vos šiek tiek, ir gavau tokį, gerą pirties verbą primenantį pundulą. Nesugalvojau, kur aš jį kišiu, bet bemaž pusę suvartojau arbatai. Nepamenu ar esu kur mačius vynuoges ne pakuotėje. Ir nors ir skonis kaip ir visų kitų vynuogių iš maksimos, aš jaučiausi valganti kažką švento. Įsivaizdavau kaip jos ką tik noko kur nors visai netoli, ir dar šį rytą jas skynė ir vežė į turgų. Tai gali būti visiška netiesa. Bet jausmas geras, kai ir prisikuri.
Pirkom ir kaktusą. Juk paraugti tai reikia. Pardavė jau apipjaustytą ir paruoštą dėti į burną. Tai aš vėliau susiradau dar vieną nusiskinti einant prie vandenyno, prasmingai įsidūriau, įdėjau į kurpinę, vėliau įsidūrė ir Paulius iš tos kuprinės traukdamas, o po to dar kelias dienas vis rankiojom iš pirštų spyglius kaip pašinus. Kuprinė užkrėtė ir kitus daiktus. Turbūt. Kaktusą vėliau išmetėm.
Dar apie tą religiją – matau kaip sena močiute įlipus į autobusą, atsisėdus prieš kelionę persižegnoja. Šypteliu. Kiekvienas namo kampas papuoštas šventojo paveikslėliu ar skulptūra. Pasiturintys namų šeimininkai įrengę beveik visą altorių, su žvakutėmis ir gėlėmis, kaip priklauso. Bažnyčia muša varpais net nežinau kiek kartų per dieną. Kartais atrodo net ne kokią konkrečią valandą. Tarkim po trijų penkiolika, ir pradeda skambėti melodija, pagal kurią maltietis, sėdintis šalia mūsų kavinės staliuko, ima dainuoti.
Bet gerai, kad ryte kavą gėrėm kitur. Gėda, vardo nepaklausiau, bet jį vadino bosu. Visai šalimais, sekančios durys, buvo “rising sun” kavinė. Buvau šventai įsitikinus, kad kiniečių restoranas. Nieko panašaus. Ir mus kas rytą ten pasitikdavo tas pats padavėjas, neslėpdamas džiaugsmo, kad vėl grįžtam pusryčių. Rytais jį vietiniai sveikindavo “bonjorno boss”, sėsdavo prie to pačio staliuko visi kartu ir gerdavo savo kavas, rūkydavo. Vėl gi, garsiai diskutuodami. Trečią rytą susimokėjus, ir pakilus nuo staliuko vėl sulaukėm plačios šypsenos saulės nudeginto veido, ir linkėjimo susitikti rytoj. Gaila, šis rytas mūsų paskutinis, popiet išvykstam. Bosas nusivylė turbūt tiek pat kiek mes, bet net šoktelėjo nuo savo staliuko atsisveikinti kaip draugas, spausdamas ranką, apkabindamas ir net pakšteldamas į skruostą. Ciao, ciao.
Kuo mažesnė bendruomenė, tuo visi artimesni.
Kelionė buvo per trumpa. Bet įsimylėjom. Ir žydrą sūrų vandenį, ir aštrius uolėtus krantus, ir duriantį kaktusą, mažas kates, babytes ir diedukus ant taburečių uoste ar prie namų, murzinus apdaužytus senus automobilius, tiesmukiškus darbuotojus (padavėjas: “ką aš žinau, tikrai, iš desertų nieko čia ypatingo”; taksistas: “važiuoji tu ar nevažiuoji, aš čia tikrai nestovėsiu ir nelauksiu”), žvejų laivus, sekmadienio turgų, džiūstančius tinklus, beprotišką karštį, džiūstančią druską ant odos.......
rodos reiks kraustytis :)
Pirma kelionė ten, kur dar niekad nebuvau. Tokia, kur ne persikelti, ne gyvenimiškai kraustyti lagaminus, o va tiesiog. Pasidairyti, pakvėpuoti.
Patys keisčiausi garsai arba kvapai aplanko kartais, labai retai, bet kai nosis pagauna tą naują aromatą – užgniaužia nosį. Smegenys mokosi naujų dalykų, nepalikdami vietos senoms problemoms. Vėjas ir bangų ūžesys išpučia iš galvos nereikalingus menkniekius. Šiandien viskas iš toli atrodo menkniekiai. Kaip keista. Namų-darbų aplinkoje tiek viską sureikšmini, dalykai tokie svarbūs, ir neapsakomai dideli, - o atostogose, toli toli, vienintelis rūpestis – ko čia man taip greit neįdega pilvas.
Aštuntą ryto dar niekur nėr žmonių. Aš galvoju, gal jau pramiegu, kai vietiniai iškrebžda iš savo smėlio spalvos namelių spalvotais langeliais ir durelėmis, ir išplaukia gaudyti žuvies, o gal išeina prižiūrėti savo vynuogynus, arba jie tai daro kažkada vėliau. Kai norisi. Turbūt, kai norisi.
Na, plaukiam ten kažkur, kur visi plaukia. Miestelio krantuose, tūkstančiai valčių valtelių ir laivų, siūlo plaukti. Na ten. Kaip tu ten neplauksi, nepabūsi. Ir mes ten. Truputį įsitempiau bijodama savo jūrligės, užsimaukšlinau per galvą gelbėjimosi liemenę (turistai turbūt taip ir identifikuojami, - tie, kuriems reikia jas vilktis) ir plaukiam keliese maža valtele su elektriniu motoriuku. Lėtai išmanevruojam tarp likusių plūduriuoti ryškiai išdažytų laivelių ir pasileidžiam palei smėlio ir druskų uolas, skrodžiant bangeles. Saulė man spigina, gerai kad turiu nuo saulės akinius. Būčiau labai raukšlėta. Laikau viena ranka savo skrybėlę, nes vėjas gali ir nupūsti. Už dvidešimt minučių priplaukiam St Peters Pools (švento Petro baseinai). Reikėtų pasiskaityti, kodėl švento Petro, ir kodėl baseinai. Žydros žydros įlankos su uolėtais krantais, kur ne kur pro vandenį persiskverbiant jūros dugno smėliui. Man rodos čia kaip per filmą. Kaip ir esu mačius, bet nepajutus tų karštų akmenų savo pėdomis, ir to beprotiško sūrumo ant savo lupų išnirus iš žydro vandens.
Nežinau, kodėl žmonės tokie keisti ir mėgsta būriuotis kaip bepročiai. Ten, kur išlaipina į krantą, beveik nei vieno žmogaus, tik kažkodėl visi žingsniuoja į dešinę, toliau per didžiulius uolų luitus, turbūt pažiūrėti didžiausios įlankos. Ir šimtai ten jų po to vienas kitam per galvas šokinėja, krykštauja, ir stovi gražiai. Nes reikia stovėti gražiai prie tokio kraštovaizdžio. Gerai šitą išmokau iš visų feisbuko draugų, kurie buvę ir keliavę tokiose vietose šimtus kartų. Sakiau Pauliui iškart, tu žinok aš dažnai fotografuosiuos. Ir fotografavausi. Matėt? Stengiausi labai stipriai įtraukti pilvą, ir išsitiest gražiai. Kaip išėjo, taip išėjo.
Mes visgi patraukėm į kairę. Nes šimtas metrų, ir va, įlankėlė. Kaip kad lovą renkiesi dvigulę arba viengulę, ar dar kokių ten būna, tai šita buvo irgi – dviems. Ne daugiau. Žmonės čia neina, nes reikia nulipti du metrus žemyn gan stačiu uolos kraštu, bet ir tas išskaptuotas vietomis patogiai pasidėti kojai. Ir druskų balos tave palydi iki kino ekranų žydrumo vandens, kur niekaip nesuprasi, koks ten gylis, - šokt ar lipt?
Velniai nematė, adjos amigos. Neriu pirmą kartą stačia galva ir net nesuprantu kad jau esu vandenyje. Dar prieš kelias dienas turškiausi lietuviškuose ežeruose, kur man reikdavo gerų dešimt minučių pratintis prie šalto vandens. Čia, net nelabai suprantu kad šlapia. Oro temperatūra nedaug skiriasi nuo vandens. Ir tikrai, ką tik pagooglinau, oro 32’C, vandens 28’C.
Beprotiškai fanstastiška, tik reikia dabar sugalvoti kaip išlipti. Būdami išsilavinę žmonės, apiplaukėm uolą, saugančią mūsų privatų kampą nuo blogų akių (nėr ten tų blogų akių) ir radom baseino laiptus pritvirtintus prie uolos krašto. Va jau ir žinau kodėl jie vadinasi St Peters Pools.
Sekantį kartą jau šokau kojom žemyn ir užsikišus nosį kaip penktokė (nors dabar penktokės gal jau išvis nešokinėja niekur ir po medžius nesikarsto, - tad kad teksto suvokimas nepavestų – aš apie savo laikų penktokes), užsikimšau nosį ir šokau bet kaip, jokių ten įmantrių “ant galvos”. Kai druska tau išskalauja visus sinusus ir akiduobes, nesinori grįžti į vandenį ilgai. Tad prevencija buvo čia būtina, ir kad ir kaip gaila būtų, nufotkint ir nufilmuot nu kad tikrai tai darau (ir kad pati sau vėliau priminčiau, kad tikrai tikrai ten buvau) paprašiau jau vėliau, ir tas įmantrus pirmas nėrimas liko tik Pauliaus atminty ir jūsų vaizduotėj.
Sekančius kartus aš jau neplaukiau ieškoti kopėčių, aš tau ne koks eilinis turistas. Kabarojausi lauk pati, jau didelė visgi. Įgijau patirties ir dabar žinau, kad kabarotis pamiršus plaukiojimo batus yra negera idėja. Skaudžiai susidraskiau vienos kojos pėdą į uolos kraštą aplipusį aštriom kriauklytėm. Bet jei kas klaus – man įkando ryklys. Arba ryklinė kriauklytė...
Išlipus šiek tiek išsigandau, kad kraujas laša, o čia taip dulkina ir sūru. Nežinau ar čia gerai ar blogai, tai nusiskalavau geriamu vandeniu ir tikėjausi greito užkrešėjimo. Susižeidė ir vienas skruostas. Ne veido. Saulė greit nudžiovino, ir po viso ko supratau, kad nieko čia blogo palikti šiek tiek savo DNR visokiuose pasaulio krašteliuose.
Miestelyje, vakarais labiausiai žavėjo vietinių įprotis vos pradėjus temti išsinešti kėdes visai prieš namų duris, tiesiog ant gatvės, šaligatvio, nesvarbu, ir sėdėti. Jie išeina šeimomis, senyvi, jaunesni, ir visai vaikai. Visi kartu. Vyrai diskutuoja. Aš tikrai maniau kad pykstasi, bet po to paaiškėjo, kad jie tiesiog diskutuoja. Pietietiškos emocijos ir bendravimas pasirodė toks sveikas – tikrai nieko ant širdies nelaikai, ir išsakai viską ir būtent taip kaip tau atrodo. Tavo pašnekovas irgi. Ir net parėkt galit vienas ant kito. Ir čia absoliučiai nieko tokio. Net gal tame ir įdomumas, kad yra apie ką pašnekėti.
Moterys irgi taip daro.
Vaikai laksto ir žaidžia. Laukia ledų autobusiuko. Vienuolikta valanda vakaro.
Maltiečių kalba neįprasta. Iš toli gali pagalvoti, kad diskutuoja italai. Ta melodija, visai kaip italų, ir net žodis vienas kitas toks pats. Bet ir angliškų įpina. O visi kiti negirdėti. Turint omeny kiek kartų sala istorijoje buvo okupuota skirtingų tautų – nieko čia stebėtino. Biški taip, biški anaip, ir va koks unikalumas išplaukia.
Katės. Kokios jos mažos! Tik dabar, jau grįžus namo, aš pagalvojau, kad gal tik atrodo mažos, nes gi karšta. Jų kailis plonesnis, ne tokios pūkuotos? Kad ir kaip ten bebūtų, stipriai norėjau vieną parsivežti. Bet sako, negalima.
Restoranams pilnėjant, jos visos atsiranda. Per dieną taip paprastai jų nesimato. Atsiranda ir sukasi po stalais. Žiūrėk, vienai kitai jau pasisekė: gavo kokį kąsnelį omaro. Dar vyno įpiltų, ir livin is easy.
Oh, ir kiek džiaugsmo buvo susipažinti su cikadomis. Dvi dienas vaikščiojom po salą, ir vis skundžiausi “nu kodėl jie negali tų savo elektros laidų susitvarkyti, ir ypač naktį, jau kad pradės zvimbt”. Ir tikrai. Primena seną elektrinę tarp daugiaaukščių rajonuose, kur karščiams užėjus, jos garsiai zvimbdavo. Bet sėdint parke, kur vien flora ir keli fontanai, laidų nematant, ilgai žiūrėjau į vieną medį kol išganinga mintis pati aplankė, - tai labas, čia gal cikados? Kad būčiau visiškai tuo tikra dar žinias užtvirtinau paklausiant praeivių, ir visai ilgai kikenau pati iš savęs. Gyveni ir mokaisi.
Šiaip teko išleisti šiek tiek daugiau pinigų nei tikėjausi, nes atvykom rugpjūčio penkioliktą. Žolinės. Čia katalikybė užėmusi kiekvieną namo sieną (tiesiogine to žodžio prasme), ir nei viena parduotuvė mūsų miestelyje nedirbo keturias dienas. Teko džiaugtis pusryčiais ir kava kavinėj, tuščiu šaldytuvu džiaugėmės ilgai.
Tik sekmadieniui atėjus, buvom informuoti, - po langais anksti ryte prasidės turgus. Gerai, kad ilgai nemiegam. Šeštą ryto pirkau pomidorų, arbūzą, vynuogių ir mėtų. Manęs klausia, kiek tau tų mėtų, sakau vos šiek tiek, ir gavau tokį, gerą pirties verbą primenantį pundulą. Nesugalvojau, kur aš jį kišiu, bet bemaž pusę suvartojau arbatai. Nepamenu ar esu kur mačius vynuoges ne pakuotėje. Ir nors ir skonis kaip ir visų kitų vynuogių iš maksimos, aš jaučiausi valganti kažką švento. Įsivaizdavau kaip jos ką tik noko kur nors visai netoli, ir dar šį rytą jas skynė ir vežė į turgų. Tai gali būti visiška netiesa. Bet jausmas geras, kai ir prisikuri.
Pirkom ir kaktusą. Juk paraugti tai reikia. Pardavė jau apipjaustytą ir paruoštą dėti į burną. Tai aš vėliau susiradau dar vieną nusiskinti einant prie vandenyno, prasmingai įsidūriau, įdėjau į kurpinę, vėliau įsidūrė ir Paulius iš tos kuprinės traukdamas, o po to dar kelias dienas vis rankiojom iš pirštų spyglius kaip pašinus. Kuprinė užkrėtė ir kitus daiktus. Turbūt. Kaktusą vėliau išmetėm.
Dar apie tą religiją – matau kaip sena močiute įlipus į autobusą, atsisėdus prieš kelionę persižegnoja. Šypteliu. Kiekvienas namo kampas papuoštas šventojo paveikslėliu ar skulptūra. Pasiturintys namų šeimininkai įrengę beveik visą altorių, su žvakutėmis ir gėlėmis, kaip priklauso. Bažnyčia muša varpais net nežinau kiek kartų per dieną. Kartais atrodo net ne kokią konkrečią valandą. Tarkim po trijų penkiolika, ir pradeda skambėti melodija, pagal kurią maltietis, sėdintis šalia mūsų kavinės staliuko, ima dainuoti.
Bet gerai, kad ryte kavą gėrėm kitur. Gėda, vardo nepaklausiau, bet jį vadino bosu. Visai šalimais, sekančios durys, buvo “rising sun” kavinė. Buvau šventai įsitikinus, kad kiniečių restoranas. Nieko panašaus. Ir mus kas rytą ten pasitikdavo tas pats padavėjas, neslėpdamas džiaugsmo, kad vėl grįžtam pusryčių. Rytais jį vietiniai sveikindavo “bonjorno boss”, sėsdavo prie to pačio staliuko visi kartu ir gerdavo savo kavas, rūkydavo. Vėl gi, garsiai diskutuodami. Trečią rytą susimokėjus, ir pakilus nuo staliuko vėl sulaukėm plačios šypsenos saulės nudeginto veido, ir linkėjimo susitikti rytoj. Gaila, šis rytas mūsų paskutinis, popiet išvykstam. Bosas nusivylė turbūt tiek pat kiek mes, bet net šoktelėjo nuo savo staliuko atsisveikinti kaip draugas, spausdamas ranką, apkabindamas ir net pakšteldamas į skruostą. Ciao, ciao.
Kuo mažesnė bendruomenė, tuo visi artimesni.
Kelionė buvo per trumpa. Bet įsimylėjom. Ir žydrą sūrų vandenį, ir aštrius uolėtus krantus, ir duriantį kaktusą, mažas kates, babytes ir diedukus ant taburečių uoste ar prie namų, murzinus apdaužytus senus automobilius, tiesmukiškus darbuotojus (padavėjas: “ką aš žinau, tikrai, iš desertų nieko čia ypatingo”; taksistas: “važiuoji tu ar nevažiuoji, aš čia tikrai nestovėsiu ir nelauksiu”), žvejų laivus, sekmadienio turgų, džiūstančius tinklus, beprotišką karštį, džiūstančią druską ant odos.......
rodos reiks kraustytis :)
Šiandien klausiau video įrašo, kaip pati angliškai šneku. Visada baisiai būdavo įdomu, bet ir nelabai drąsu, gi pati savęs tai neįsirašysi, nei šis nei tas. �Lietuviškai save pažįsti. Pažįsti kalbą ir ja kalbančius (jei tai nėra vienas ir tas pats). Angliškai nepažįsti nieko. Net ir savęs dar, jei nei karto taip ir negirdėjai savo balso. Labai keistas jausmas. Lyg atpažįsti fizionomiją, bet viduriai kažkokie svetimi… lyg sielą kitą prarijus…
Niekada nemaniau, jog man kalba bus tokia svarbi ir tokia artima dūšiai. Niekada nesupratau kiek daug ji turi įtakos. Kažkoks labai svarbus ir ryškus savęs pačio atgarsis pažįstamuose sakiniuose, žodžiuose… tapsmas pačiuose jautriausiuose asmens prisiminimuose. Gal tiesiog saugumo jausmas pritvindytas nostalgijos namams. Kažkas. Kažkas tokio, ką norisi girdėti rytais, prie kavos po pietų, vakare per gerą kokią laidą, arba jei atsilieptum telefonu. Pasiilgstu lietuviškų žodžių. pasiilgstu manieros, kalbėsenos, sakinių susidėliojimo. Kitaip visi kalbam nors tu ką.
Darbe karts nuo karto vis pazyziu, kad o ko gi jiems nepasimokinus vieno kito lietuviško sakinio, kad smagiau man būtų. Sako tada man “Ači” (kaip kada pasitaiko ir geresnių variantų ačiū). ir priduria, kad nusičiaudėjo. Ak. Atsidūstu sau tyliai, o garsiai pasijuokiu, kaip iš manęs ir tikimasi tuo metu. juk juokelis.�Grįžusi namo ir vos pravėrusi duris, pamačiau tą. Tą rudą popierinį voką, tokį didesnį nei kasdieninis paštas ir kitokios nesąmonės. ir tas rudas stačiakampis gulintis ant stalo man sukelė net gal šiek tiek nuoširdesnį ir svaresnį jausmą negu bumbtelėjimas lėktuvo ratų į asfaltą kauno oro uoste. Aš nemoku šito paaiškinti, ir gal tokių jau labai maža belikę žmonių, kaip svarbu ir kaip tai man ypatinga. Gal dėl to, kad kad ir kur bebūčiau niekada kalba manęs nepamiršta? gal todėl kad toks jau mano pasas, lietuviškas, ir gal dėl to, kad tai pats reikšmingiausias kanalas, kuriuo save iš vidaus transliuoji žmonėms. Ir taip jie tave atranda, ir taip tu išgirsti juos.
pusė dvylikos vakaro, ir aš jau netgi praplėšusi kampą to voko, ištraukiu naują, spaustuve kvepiantį Nemuną. Ir šį kartą Mamontovas ant viršelio. Man reikėjo du kartus gerai pažvelgti, kad įsitikinčiau, - tikrai tikrai, Mamontovas. Aš išploviau likusius indus po vakarienės, iššiviriau tos brangios arbatos, kur Užkalnis žino, kad kiekvienas lietuvis turi namuose spintelėje, bet čėdina tolimiems giminaičiams, ar kokiam kitam svarbiam svečiui, ir žiūriu į savo lietuvišką prenumeratą padėtą garbingai ant tolimesnio sofos ranktūrio. Taip su šita pagarba ir žiūrėsiu dar keletą minučių. Nežinau net ar šiandien skaitysiu. Puslapių tai nedaug, o iki sekančio numerio dar nemažai savaičių…
Ir Mamontovą aš pirmiausia pamėgau skaityti. Nežinau kaip ir kodėl, bet mokyklos bibliotekoje buvo Mamontovo eilėraščių rinkinys. Gal net nerinkinys, aš ir pavadinimo nepamenu… tokio plonumo ir mažumo knygelė, jog priminė sąsiuvinį. Aš niekada išvis nebuvau knygų vaikas, ir ką aš bibliotekoj veikiau tikrai nepaaiškinsiu, - gal bėgau iš kokios pamokos ar ką… Vienu žodžiu ta atmintyje dabar rodos melsvu ar pilku viršeliu knygelė buvo mano paauglystės raktas į visai padorų kasdienybės išgyvenimą. Sakyčiau pagalba ar koks paguodos ramstis tai melancholiškai būsenai, kurią teko ištverti kiekvienam “sunkiam paaugliui” (šitą terminą visai nesenai sužinojau). Ir gerai, kad Andrius rašė. Ir gerai, kad aš radau. Džiaugiuosi šiandieniniu rezultatu į ką išėjo išaugti, su tais širdžiai artimais sakiniais. Aš net pagooglinsiu, kas per knygelė tai buvo…. (keletos minutėlių pauzė) Žodžiai į tylą.
Ir dabar, toli toli už jūrų, su kartėliu širdyje kad toli nuo namų, su ypatinga Kuršių marių krantų kvapą nešančia arbata, nors jau ir pravėsusia, nedrąsiai atsiversiu Nemuną… Ir pasinersiu ir plauksiu ir vartysiuos tarp kiekvienos eilutės…. ir iš visų jėgų pabandysiu sustoti laiku, pasaugoti rytojui. Na, Andriau… ką čia šį kart duosi paskaityt… :)
Andrius Mamontovas ir Žurnalas „Nemunas“- ačiū
Niekada nemaniau, jog man kalba bus tokia svarbi ir tokia artima dūšiai. Niekada nesupratau kiek daug ji turi įtakos. Kažkoks labai svarbus ir ryškus savęs pačio atgarsis pažįstamuose sakiniuose, žodžiuose… tapsmas pačiuose jautriausiuose asmens prisiminimuose. Gal tiesiog saugumo jausmas pritvindytas nostalgijos namams. Kažkas. Kažkas tokio, ką norisi girdėti rytais, prie kavos po pietų, vakare per gerą kokią laidą, arba jei atsilieptum telefonu. Pasiilgstu lietuviškų žodžių. pasiilgstu manieros, kalbėsenos, sakinių susidėliojimo. Kitaip visi kalbam nors tu ką.
Darbe karts nuo karto vis pazyziu, kad o ko gi jiems nepasimokinus vieno kito lietuviško sakinio, kad smagiau man būtų. Sako tada man “Ači” (kaip kada pasitaiko ir geresnių variantų ačiū). ir priduria, kad nusičiaudėjo. Ak. Atsidūstu sau tyliai, o garsiai pasijuokiu, kaip iš manęs ir tikimasi tuo metu. juk juokelis.�Grįžusi namo ir vos pravėrusi duris, pamačiau tą. Tą rudą popierinį voką, tokį didesnį nei kasdieninis paštas ir kitokios nesąmonės. ir tas rudas stačiakampis gulintis ant stalo man sukelė net gal šiek tiek nuoširdesnį ir svaresnį jausmą negu bumbtelėjimas lėktuvo ratų į asfaltą kauno oro uoste. Aš nemoku šito paaiškinti, ir gal tokių jau labai maža belikę žmonių, kaip svarbu ir kaip tai man ypatinga. Gal dėl to, kad kad ir kur bebūčiau niekada kalba manęs nepamiršta? gal todėl kad toks jau mano pasas, lietuviškas, ir gal dėl to, kad tai pats reikšmingiausias kanalas, kuriuo save iš vidaus transliuoji žmonėms. Ir taip jie tave atranda, ir taip tu išgirsti juos.
pusė dvylikos vakaro, ir aš jau netgi praplėšusi kampą to voko, ištraukiu naują, spaustuve kvepiantį Nemuną. Ir šį kartą Mamontovas ant viršelio. Man reikėjo du kartus gerai pažvelgti, kad įsitikinčiau, - tikrai tikrai, Mamontovas. Aš išploviau likusius indus po vakarienės, iššiviriau tos brangios arbatos, kur Užkalnis žino, kad kiekvienas lietuvis turi namuose spintelėje, bet čėdina tolimiems giminaičiams, ar kokiam kitam svarbiam svečiui, ir žiūriu į savo lietuvišką prenumeratą padėtą garbingai ant tolimesnio sofos ranktūrio. Taip su šita pagarba ir žiūrėsiu dar keletą minučių. Nežinau net ar šiandien skaitysiu. Puslapių tai nedaug, o iki sekančio numerio dar nemažai savaičių…
Ir Mamontovą aš pirmiausia pamėgau skaityti. Nežinau kaip ir kodėl, bet mokyklos bibliotekoje buvo Mamontovo eilėraščių rinkinys. Gal net nerinkinys, aš ir pavadinimo nepamenu… tokio plonumo ir mažumo knygelė, jog priminė sąsiuvinį. Aš niekada išvis nebuvau knygų vaikas, ir ką aš bibliotekoj veikiau tikrai nepaaiškinsiu, - gal bėgau iš kokios pamokos ar ką… Vienu žodžiu ta atmintyje dabar rodos melsvu ar pilku viršeliu knygelė buvo mano paauglystės raktas į visai padorų kasdienybės išgyvenimą. Sakyčiau pagalba ar koks paguodos ramstis tai melancholiškai būsenai, kurią teko ištverti kiekvienam “sunkiam paaugliui” (šitą terminą visai nesenai sužinojau). Ir gerai, kad Andrius rašė. Ir gerai, kad aš radau. Džiaugiuosi šiandieniniu rezultatu į ką išėjo išaugti, su tais širdžiai artimais sakiniais. Aš net pagooglinsiu, kas per knygelė tai buvo…. (keletos minutėlių pauzė) Žodžiai į tylą.
Ir dabar, toli toli už jūrų, su kartėliu širdyje kad toli nuo namų, su ypatinga Kuršių marių krantų kvapą nešančia arbata, nors jau ir pravėsusia, nedrąsiai atsiversiu Nemuną… Ir pasinersiu ir plauksiu ir vartysiuos tarp kiekvienos eilutės…. ir iš visų jėgų pabandysiu sustoti laiku, pasaugoti rytojui. Na, Andriau… ką čia šį kart duosi paskaityt… :)
Andrius Mamontovas ir Žurnalas „Nemunas“- ačiū
